Antroji popiežiaus Pranciškaus penktadienio programos dalis buvo bendra Rožinio malda su tikinčiaisiais. Ji prasidėjo vakare, apie 21.30 vietos laiku ir truko apie valandą. Po trumpo susikaupimo ir meditacijos buvo palaimintos žvakės; Šventasis Tėvas savo žvakę užsidegė nuo velykinės žvakės.
Brangūs Marijos piligrimai ir piligrimai su Marija! Ačiū, kad priėmėte mane tarp jūsų šioje piligrimystėje, išgyvenamoje viltyje ir taikoje! Jau dabar noriu užtikrinti jus visus esančius kartu, čia ir kitur, kad visus jus nešu širdyje. Jaučiu, kad Jėzus jus man patikėjo, apkabinu ir visus patikiu Jėzui, ypač tuos, kuriems labiausiai to reikia, - kreipėsi popiežius Pranciškus į maldininkus aikštėje, primindamas, kad tai buvo ir Fatimoje kalbėjusios Marijos prašymas.
Ji, švelni ir su visais stokojančiais meili Motina, - tęsė Pranciškus, - teišmeldžia jiems Viešpaties palaiminimą. Kiekvienam iš nelaimingųjų ir visko netekusių, iš kurių buvo atimta dabartis, kiekvienam atmestajam ir apleistajam, iš kurių atimama ateitis, kiekvienam našlaičiui ir neteisingumo aukai, kuriems nebuvo leista turėti praeities, tebūna duotas Jėzuje Kristuje įsikūnijusio Dievo palaiminimas.
Šis malonę teikiantis palaiminimas, nuo kurio veidas švyti, pilnai išsipildė Mergelėje Marijoje, nes joks kitas Dievo kūrinys nematė taip švytint Dievo veido virš savęs, kaip kad ji, davusi žmogaus veidą amžinojo Tėvo Sūnui. Jį mes galime kontempliuoti džiugiuose, šviesiuose, skausminguose ir šlovinguose jo gyvenimo momentuose, prisimenamuose kalbant Rožinį. Su Kristumi ir Marija mes liekame Dieve. Būdami krikščionys, citavo popiežius savo pirmtaką Paulių VI, turime pripažinti esminę sąsają tarp Jėzaus ir Marijos, tapusią keliu ir mums. Kas kartą, kai kalbame Rožinio maldą, Evangelija eina į kiekvieno, į šeimų, tautų ir pasaulio gyvenimą.
Piligrimai su Marija. Kokia Marija? Ar dvasinio gyvenimo Mokytoja, pirmąja, kuri sekė Jėzui iš paskos „siauruoju“ kryžiaus keliu, mums duodama pavyzdį, ar, priešingai, nepasiekiama ir nepakartojama Valdove? Visiems laikams palaiminta, nes įtikėjo, ar „šventuoliuke“, kurios prašoma pigių paslaugų? Ar Evangelijos Mergele Marija, gerbiama besimeldžiančios Bažnyčios, ar į subjektyvius jautrumus įrėmintą Marija, sulaikančią Dievo baudėjo ranką, pasiruošusią bausti; geresnę už Kristų, kuris regimas kaip negailestingas Teisėjas, gailestingesnę už dėl mūsų paaukotą Avinėlį?
Daromas didelis neteisingumas prieš Dievą ir jo malonę, kai pirmiausia tvirtinama, jog Jis teis mūsų nuodėmes, o ne, kaip Evangelijoje, kad jos atleistos Jo gailestingume. Pirmiau teismo turime kalbėti apie gailestingumą, bet kokiu atveju Dievas teisia gailestingai. Žinoma, Dievo gailestingumas neneigia teisingumo, nes Jėzus sau prisiėmė mūsų nuodėmių pasekmes, kaip ir priklausančią bausmę. Jis nepaneigė nuodėmės, tačiau sumokėjo už mus ant Kryžiaus. Ir taip, su Kristaus Kryžiumi mus siejančiame tikėjime, esame laisvi nuo savo nuodėmių; išsižadame kiekvienos baimės formos, nes jos nedera tam, kuris myli.
Kiekvienas iš mūsų tapkime, su Marija, visad ir viską atleidžiančio Dievo gailestingumo ženklu ir sakramentu. Motinos Mergelės paimti už rankos, jos žvilgsnio lydimi, galime džiugiai šlovinti Dievo gailestingumą. Galime pasakyti: mano siela gieda, Tau, Viešpatie! Gailestingumas, kurį parodei savo šventiesiems, pasiekė ir mane. Dėl puikybės širdyje gyvenau išsiblaškęs, su savo ambicijomis ir interesais, tačiau negavau jokio sosto, o Viešpatie. Vienintelė galimybė man save išaukštinti yra tokia: kad Tavo Motina mane paimtų už parankės, pridengtų savo apsiaustu ir pasodintu šalia Tavo Širdies.
Po šio sveikinimo, popiežius ir maldininkai kartu kalbėjo Rožinį. (Vatikano radijas)
